Blog

Bėgant metams, turėjau ne vieną ryškų, požiūrį ar vertybes formuojantį mokytoją. Bet kad mano pačios vaikai bus geriausi mokytojai, net negalėjau pagalvoti iki kol… Na, jiems jau buvo 7 ir 9, o man-tie apdainuoti 39. Niekada nelaikiau savęs super mama. Toli gražu. (čia kita, „žalių marškinių istorija“). Net ir motinos dieną keistai jaučiuosi gavusi pagamintą dovanėlę. Nes visada jaučiausi skolinga ar tiesiog dėkinga savo vaikams. Visų pirma, už nuolatinį mokymą, augimą ir asmeninį tobulėjimą. Tai ne tik pastangos tapti gera mama, bet ir galimybė pažvelgti į save laisvo, nerūpestingo vaiko akimis ir tapti geresniu, laimingu žmogumi apskritai. Artėjant motinos dienai, manęs paklausė vietinio portalo žurnalistė „Ką man reiškia motinystė?“ Turbūt pirmą kartą man teko prisėsti ir pagalvoti…

Man motinystė tai:

-nesuskaičiuojami apsikabinimai;

-pasiklydusios vaikų kojinės ir vėl per maži batai;

-staigus slogos ar kosulio nukenksminimas ypatinga arbata ir karštomis bulvėmis;

-kalnai piešinėlių ir keistų darbelių, kurių nėra kur dėti, bet išmesti irgi negali;

-savalaikiai saviugdos ir psichologinės pagalbos kursai „Kaip svarbu tikėti savimi ir vienaragiais“;

-priminimų lenta virtuvėje su užrašais apie būrelius ir kada kam koks dalykas bus;

-džiaugsmas, kad kažką padarei teisingai, kai brolis ir sesė apsikabina ar parneša vienas kitam lauktuvių;

-kai perki sau „ką nors skanaus“, bet tuo pačiu galvoji, ką rytoj vaikai valgys pusryčiams;

-mintys, kad „dabar negaliu, neturiu kada, man neįdomu, turiu svarbesnių darbų“ pakeičiamos į „džiaukis, mama, kad dar tave jie kviečia ir nori kažką parodyti“

-kai vietoj baltų marškinių, aprengiu žaliais ir vėl apkaltinu save už nebuvimą „tobula mama kaip kitos“;

-girdėti žodžius „ tu pati geriausia ir gražiausia“, kai pati sau tokia neatrodai;

-pokalbiai prie pietų stalo apie tai, ko išmoko mokykloje ir kad „Obama buvo labai mielas prezidentas“;

-galimybė šokti virtuvėje su savo sūnumi;

-būti slapto mergaičių klubo nare;

-pasididžiavimas, kad vaikų mėgiamiausia daržovė yra brokolis ir žinojimas, kad saldžius dribsnius jie gali valgyti nuolatos;

-mano reakcijos į „jau išsipurvinai“ ir pan. nuslopinimas pasakant „na ir kas čia tokio, koks skirtumas“;

– nuolatinis apsikeitimas žodžiais „Aš tave myliu“

-suvokimas, kad tavo vaikai yra tokie ne šiaip sau. Jie Dievo siųstos dovanos pažinti, tobulėti ir išmokti to, ko tau iš tikrųjų trūksta. Ir jeigu pavyksta tai suprasti ir priimti-viskas tampa paprasčiau. Nebelieka nereikalingo chaoso. Viskas susidėlioja į savo vietas. Sakoma „Laiminga mama-laimingi vaikai“. Mamos turėtų išmokti būti laimingomis būtent iš savo vaikų. Laiku neišplauta lėkštė nesupyks, jei per radiją suskambus gerai dainai, pašoksite su savo vaiku. Jis tai prisimins labiau.