Blog

Ir smagu, kad pas mane užsukote! Man patinka svečiai 🙂

Mano vardas Jurga. Ne Jurgita, kaip kad daugelis nori pagražinti. Tiesiog Jurga, nes tėvams labai patiko miuziklas „Velnio nuotaka“.  Su visais Girdvainio žirgais, Baltaragio malūnais, pelkių lelijomis, nuostabiausia davatka Uršule, intriguojančiai patraukliu Pinčiuku, A. Žebriūno režisūra ir V. Ganelino muzika. Ten visko tiek daug! Liūdesio, džiaugsmo, vilties, skausmo, meilės, širdgėlos… Noro skristi, lakstyti palaidais plaukais, nepaisyti nieko, baimintis, bet vėl išdrįsti. Ir nepasiduoti, klausant savo širdies balso. Nesvarbu, į kokias pelkes jis gali nuvesti.

Todėl ir esu dėkinga savo tėvams už vardą Jurga.

Esu dukra, mama, žmona, mokytoja, svajotoja, truputį menininkė, negalinti gyventi be kūrybos ir savęs realizacijos. Esu tokia, kaip ir Jūs; mėgstanti gaminti, bendrauti, skaityti vakarais, ieškoti ir atrasti, pažinti naujas vietas, sėdėti ant kalno, grybauti miške, fotografuoti, valgyti gražų maistą, auginti daržoves, uostyti gėles, klausytis muzikos, šokti virtuvėje su savo vaikais ar kartais pagroti pianinu, žiūrėti filmus ir nubraukti ašarą nuo grožio, bendrauti su savo dviem nuostabiausiais vaikais, mokytis iš jų vaizduotės, gėrio, meilės, laisvės… Ir piešti ant akmenukų.

Supausi ir aš ant vėjo malūno sparnų, kurie užuot palikę aukštai padangėje, visada nuleisdavo ant žemės. Plaukiojau vandenyse, pilnuose žydinčių lelijų, bet negalėjau jų pasiekti, nes kojos grimzdo į dumblėtą dugną… Važiavau visu greičiu genamų žirgų vežimu, kol galiausiai supratau, kad ima klibėti ratai ir privalau sustoti.

Sustojau prie žalio miško, pilno didingų  medžių, ryškiai saulės nutviekstų viršūnių, rasotų žydinčių gėlių ir vienas per kitą gražiau čiulbančių paukščių. Įkvėpiau gaivaus miško aromato. Iškvėpiau, kas buvo užsilikę. Pagaliau pradėjau kvėpuoti pilnais plaučiais…

Tolėliau, saulės apšviestoje proskynoje radau dūzgiančią nuo bičių, marguotą nuo gėlių ir drugelių pievą. Kam lėkti, jei galima ramiai, su pasimėgavimu pasivaikščioti?

Pievos pakraštyje-vanduo. Tekantis, tyvuliuojantis, banguojantis, gaivinantis, išlaisvinantis vanduo. Kam skubėti, jei galima ramiai plaukti pirmyn? Svarbu plaukti sava kryptimi…

Ir plaukiu. Savo upe, savo kryptimi, kurią nurodo mano širdies balsas. Kartu stengiuosi pastebėti kiek įmanoma daugiau: daugiau spalvų, daugiau garsų, daugiau „čia ir dabar“. Ir taip, kaip išeina, taip, kaip galiu, stengiuosi sudėti į savo kitokią, pasikeitusią kasdienybę, savo šeimą, kūrybą, savo „Menus ir Monus“.

O sukaupus, atsiranda natūralus noras dalintis. Dalintis su kitais, dalintis su Jumis spalvomis, ramybe, šilta emocija ir meile.

Ačiū už apsilankymą. Malonu buvo susipažinti. Lauksiu užsukant dar kartą! 🙂

Su meile-

Jurga